- šliundrinėti
- šliundrinė́ti, -ė́ja, -ė́jo DŽ, šliuñdrinėti, -ėja, -ėjo Krkl iter. dem. šliundrinti: 1. NdŽ, Šl, Grk Jis šliundrinė́[ja], t. y. eina sušlapęs, apsileidęs J. Ana visumet kaip nevala apsileidusi ir šliundrinė́[ja] Vvr. Teip šliuñdrinėja – nė ubagė, nė kas Škn. Iš purvo iškėliau. Žmogum užauginau. Būtų bešliundrinėjanti kaime suskirdusiomis blauzdomis A.Gric. 2. Nm, Skr Jis tik šliundrinė́ja po kiemą ir nieko daugiau nenusitveria Gs. A nusitversys darbo tu, nešliundrinė́jusi! NmŽ. Kur pats šliundrinė́ji tokio[je] šlapio[je]? Vdžg. Ir šliundrinė́ja sau po bobturgį Žg. Dienų dienas grapukas šliundrinėja išsiprausęs kvepiančiu muiliuku P.Cvir. 3. intr. menk. bastytis, nedorai draugauti: Jau buvo viskas pašliję, jau jis su ją[ja] šliundrinė́jo Vlkv. Naktims ana šliundrinė́jo ir susigavo vaiką Krš. \ šliundrinėti; nušliundrinėti
Dictionary of the Lithuanian Language.